Augustė Ivanova
Švenčionių progimnazija, 5 klasė
„PASLAPTINGA GĖLĖ IR DAR PASLAPTINGESNIS VABALAS“
Ar kada pagalvojote, kas vyko anksčiau, pavyzdžiui XVIII amžiuje?
Taigi, nepagalvojau ir aš...
Stovėjau parduotuvėje augalų skyriuje. Rinkausi gėlę pristatymui mokykloje. Staiga į lentyną atsitrenkė mėšlavabalis, šalia jo ant žemės nukrito pakelis su gėlės sėklomis „Selandrija Egyptica“. Gėlė buvo nuostabi: ilgu kotu, širdies formos lapais ir nuostabiais mėlynais žiedais. Pakėliau mėšlavabalį ir sėklas:
– Mama, išsirinkau gėlę, – pasakiau, o mėšlavabalį įsidėjau į kišenę, ketinau jį pažymėti ir paleisti.
Mėgdavau žiedoti paukščius, vabalus ir kitus gyvius. Vabalą pažymėjau mėlynu taškeliu ir parašiau jo istoriją užrašų knygutėje, po to paleidau.
Tą pačią dieną pasodinau Selandriją, po savaitės pasirodė gležnas daigelis, o po mėnesio ji jau stiebė savo pumpurus aukštyn. Tik staiga kažkas atsitrenkė į langą. Išbėgau į lauką ir pribėgau prie savo kambario lango. Nepamačiau jokio paukščio, kuriam reikia pagalbos, bet pernykščiuose lapuose pamačiau judantį mėlyną taškelį – mėšlavabalis, kuris padėjo man išsirinkti Selandriją. Pakėliau jį ir apžiūrėjau ar sveikas.
– Mama! – suspigo penkerių metukų mano sesė – Augustė pagavo vamzdį ir aš noriu!
– Ne vamzdį, o vabzdį, aš jo nesugavau, o jis... – tik dabar prisiminiau savo gėlę, jos jau nebuvo.
Tik po kiek laiko prisiminiau skaitytą knygą „Vabalas skrenda temstant“, bet iki šiol nesuprantu, ar čia buvo mistika ar sutapimas.
Ko gero jis norėjo pas mane pasisvečiuoti, sužinoti kaip atrodo šių laikų pasaulis, bet pasiilgo savo šeimininkės ir grįžo į XVIII amžių.
Nandas Čepulis
Vilniaus Gabijos gimnazija, 4 klasė
„ANIKA, JUNAS IR DAVIDAS DETEKTYVAI“
Vieną rytą aš su šeima nuvykstame į paplūdimį Palangoje. Pavalgę, aš su broliu, nueiname išsimaudyti ir matome šokinėja į vandenį Anika ir Davidas, o Junas įrašinėja garsą.
– Labas. Ar rūpestingai prižiūrite Selandrijąą? – pasidomiu aš.
– Taip, visai nieko, – nustebę atsako.
– O iš kur apie ją žinai? Gal šnipinėji? – supyksta jie.
– Ne ne. Atspėkite iš kur, o jei neatspėsite tai pagaukite ir pats pasakysiu, – nusijuokiu ir pasileidžiu bėgti.
Jie nepagavo, tai aš ir nepasakiau. Mes dar ilgai bėgiojome, kol manęs su broliu nepašaukė tėvai.
Tos dienos aš niekada nepamiršiu.
Akvilina Budreikaitė
Klaipėdos „Versmės“ progimnazija, 5 klasė
„PASLAPTINGA SODYBA“
– Na tu man ir istoriją papasakojai! Niekaip negali įsivaizduoti, kaip gali knygos veikėjas persikelti į realybę. Tai neįmanoma! – po draugės Gabrielės pasakojimo pradedu panikuoti.
– Aš tą ir sakau! Būtum mano klasėje, pati pamatytum! – tikina mane Gabrielė. – Grynas Junas: dievina anyžinius saldainius. Viską įrašinėja į savo diktofoną, kurį gavo per gimtadienį. O! Prisiminiau! Jo gimtadienis tą pačią dieną, kaip ir Juno iš knygos. Tai tas pats Junas Berglundas.
Papurčiau galvą. Tai neįmanoma.
– Na, pati pagalvok, Akvi! Tas pats vardas ir pavardė, tie patys pomėgiai, gimtadienis tą pačią dieną. Net jos sesė vardu Anika! Kaip matau, tu netiki... na ir draugę turiu! – žinant Gabrielę, tuoj susipyksim. Nors, jau susipykom...
– Na ir draugė?! Pati prisigalvojai visokių nesąmonių, o dabar kaltini mane?! – užsiplieskiau, kaip degtukas. Nė pati nežinau, kas man nutiko.
– Tai ne nesąmonės! – dabar susipykimas jau neišvengiamas. Vos neverkianti Gabrielė nubėgo.
Atsisėdau ant palangės. Štai, ir vėl susipykom. Nesąmonių prisigalvojo, o kaltina mane, nors... Gal tai neišgalvojimas, bet tai neįmano...
– Gal anyžinį? – mano mintis pertraukė raudonplaukis vaikinas su diktofonu rankoje.
Apstulbusi nubėgau atsiprašyti Gabrielės. Nekreipiau dėmesio į skambantį skambutį.
Eimantas Petravičius
Vilniaus Ąžuolyno progimnazija, 3 klasė
„PYRAGAIČIŲ KRAUTUVĖLĖ“
– Eime pasivaikščioti, Davidai, – sakau aš, – jau pakviečiau Juną ir Aniką.
– Gerai!
Mes išeiname, staiga prieiname autobusų stotelę. Ant stulpo Junas netyčia pamato skelbimo žodį „Dovanojama“. Tada ir mes pastebime šį skelbimą.
– Kas čia dovanojama? – klausiu. Sena nedirbanti vaisių ir daržovių krautuvėlė?! – nustembu. Galėsime įrengti kepyklą! – pasiūlau.
– Puiki idėja! – sako Anika.
– Suplėšysiu šį skelbimą, kad jo neliktų! – sušunku ir jį suplėšau.
Užrakiname duris. Krautuvėlės garaže randame du senus sunkvežimius su rakteliais.
– Rytoj atsineškime pyragaičių receptus, – sako Junas.
– Aš turiu skanių vyniotinių receptų, galėsiu jų atnešti, – sakau aš.
– Puiku.
– Gerai, jau septinta valanda vakaro. Mums laikas grįžti namo.
Mes nuėjome prie sunkvežimių ir užvedėme variklius.
– Davidai, Anika, lipkite į sunkvežimius! – sušukau. Junas padėjo įlipti Anikai.
– Važiuokit, Junai, – pasakiau. Užrakinsiu vartus.
Junas su Anika išvažiavo vienu sunkvežimiu. Davidas įlipo į antrąjį. Aš nuvairavau prie vartų ir išlipęs juos užrakinau. Išvažiavome. Grįžę namo suradome receptus ir ėjome miegoti.
Ryte, atsikėlęs pusryčiavau, paėmiau receptus ir laukiau Davido. Į krautuvę atvažiavome pirmi. Pasiėmėme visus savo sutaupytus pinigus, tad nuėjome į parduotuvę nupirkti reikalingų kepiniams produktų. Kai grįžome, pamatėme, kad Juno ir Anikos dar nėra. Paskambinau Junui, bet atsiliepė jo mama. Jos paklausiau, kur jie. Mama atsakė, kad jie dar miega. Paprašiau, kad pažadintų. Ji pažadino. Jie susiruošė ir greitai atvažiavo pas mus. Kai atvažiavo, mūsų nauja kepykla jau buvo atidaryta. Ji dirbo nuo 7:00 iki 21:00. Jie mums padėjo dirbti. Junas buvo pardavėjas. Anika ir Davidas kepė pyragaičius, o aš pirkau reikalingus kepiniams produktus ir pristatinėjau pyragaičius į namus.
Pusę metų mūsų verslas klestėjo. Po pusės metų, tvarkydami rūsį, radome labai seną raktą. Vėliau betvarkydami palėpę, radome seną skrynią. Pažiūrėjome ar raktas tinka. Jis tiko. Atrakinome skrynią ir joje radome pačių seniausių, skaniausių ir geriausių kepinių receptus. Nuo tada mūsų kepykla tapo geriausia pasaulio kepykla. Mes tuo labai džiaugėmės ir stengėmės dar geriau dirbti.
Ieva Našlėnaitė
Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, 6 klasė
„PASLAPTINGA SODYBA“
Ėjau pro pašėlusias kapines. Ten buvo tylu ir tamsu. Mane pasiekė susijaudinęs balsas:
– Taip, mieli klausytojai, mes tuojau atversime karstą. Pagal mūsų žinias, ten turėtų būti senovės graikų statula. Tik, kad žinotume kaip karstą atverti...
Paskui buvo vėl tyla, o aš sėlinau artyn.
– Junai, čia bus jau penktas kartas, kai karstą rasime tuščią.
– Netiesa. Vieną kartą ten buvo raštelis ir skarabėjas.
Aš priėjau arčiau ir atpažinau juos. Tai buvo Junas, Davidas ir Anika.
– Labas, bandote vėl atverti karstą? – paklausiau.
– Taip, tik nežinome kaip... gal turi anyžinių saldainių? Savo pamečiau.
– Turiu, – ir išsitraukiau savo dėžutę.
Atidariau ir iš jos išropojo vabalas, surijęs visus mano saldainius. Išropojo iš dėžutės ir nukrito ant karsto. Staiga vabalas dingo! Anika pasilenkė ir pamatė toje vietoje rakto skylutę.
– Karstas užrakintas! – pastebėjo Anika, – kas žinote, kaip jį atrakinti?
– Aš žinau! – sušukau ir išsitraukiau iš plaukų segtuką.
Davidas jį pagriebė ir atrakino karsta. Karstas prasivėrė ir... ten gulėjo lapelis, kuriame buvo užrašas: CHA CHA CHA PAVELAVOTE!