Augustė Ivanova
Švenčionių progimnazija, 5 klasė
„DARŽINĖ. RASTAS PENKETAS“
Buvo labai graži spalio diena – medžiai savo nudažytus lapus mėtė ant šalnų nualintos žemės, girdėjosi genio stuksenimas, zylių čiauškėjimas. Ruošiausi eiti į daržinę šieno sesės jūrų kiaulytei, bet keliu pravažiavo furgonas su užrašu ant šono:
Jeigu pilvas maršą groja –
Tuoj daržovės atvažiuoja.
Iš jo išlipo vyras su pasvirusiais ant šono ūsais ir ištraukė žiūronus. Tuomet šūktelėjo iš džiaugsmo ir pradėjo vytis kažkokius padarus panašius į šunis. Bet aš jį sustabdžiau, nes jis bandė lipti per mūsų tvorą, kurią tie gyvūnai peršoko vienu lengvu šuoliu.
Kai pagrasinau, kad iškviesiu policiją, vyras su ūsais šoko į furgoną ir nurūko murmėdamas kažką sau po nosimi. Jau ruošiausi eiti viską papasakoti namiškiams, bet prisiminiau, kad reikia atnešti šieno.
Nandas Čepulis
Vilniaus Gabijos gimnazija, 4 klasė
„HALAS IR JO ŠUNYS“
Vieną dieną važiuoju autobusu į treniruotę ir matau autobuse sėdi Halas su savo Šlakeliu.
– Kaip sekasi, Halai? Ar linksma su šuneliu? – užkalbinu berniuką.
– Visai nieko. Linksmas, geras, paklusnus šuo. Prieš mėnesį pradėjau dresuoti.
Aš atsiminęs, kad Halas gyvena ne Lietuvoj paklausiu, kodėl jis čia, o jis atsako:
– Atvažiavau mokyti Šlakelio. Iš kur žinai mano vardą? – paklausia Halas.
– Skaičiau knygą apie tave. Aš tai Tomas. – prisistačiau.
Ir pamatęs, kad turiu išlipti, atsisveikinau.
Matas Masandavičius
Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija, 4 klasė
„ŠUNIUKAI, KURIEMS REIKĖJO NAMŲ“
Aš paėmiau Šlakelį ir ėjau iš „Augintinai be rūpesčių“. Nuėjau iki parko, atsisėdau prie fontano, Holas manęs paprašė duoti Šlakelį. Po kiek laiko prie mūsų pribėga daug šunų iš pirmo kambario. Jie žiūrėjo į mus pasiryžę klausyti kiekvieno paliepimo. Holas ir aš pradėjom juos varyti nuo savęs, tačiau jie vis tiek žiūrėjo savo gražiomis akimis.
Halas ir aš pradėjom eiti, pasižiūriu, paskui mus linksmi eina šunys. Mums pasidarė nejauku, nes mes neturėjom tek pinigų, kad visiems šunims nupirkti bilietus.
Mes ėjom jau į traukinį ir galvojom, kad greit įeisim į traukinį ir užtrenksim duris, kad likusieji neateitų, tačiau mums nepavyko.
Mes pernakvojom aikštelėje.
Eimantas Petravičius
Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija, 3 klasė
„KELIONĖ PAS SENELIUS SU ŠLAKELIU“
– Aš esu tikras, kad pabėgsime nuo tos šunų – žmogžudžių gaujos.
Ir tikrai mus vijosi išalkusių šunų gauja, tų, kurie nori ėsti mūsų mėsą ir kaulus.
– Tikrai pabėgsime, nes jie trumpakojai ir nestiprūs, – atsakė Halas – bet bijau dėl Šlakelio. Gal jį paimkite ant rankų? – paklausė.
– Taip, bet turime dirbti greitai, kitaip mus surys.
Mes pačiupome Šlakelį ant rankų ir puolėme greičiau bėgti, kad mūsų nesurytų. Pagaliau pamatėme kopėčias ir greitai užkopę padarėme (iš virvių, krepšio ir antklodės) liftą. Užkėlę Šlakelį, prigulėme pailsėti. Pasnaudę kelias valandėles, pamatėme, kad šunų gaujos nėra. Nulipę pradėjome eiti link mano namų. Tada aš jam pasakiau:
– Iki. Išsiskirkime.
– Gerai. Iki, – pasakė Halas ir nuėjo namo.
Akvilina Budreikaitė
Klaipėdos „Versmės“ progimnazija, 5 klasė
„ŠUO – GERIAUSIAS MANO DRAUGAS AMŽIAMS“
Šalia pastato, kuriame įsikūrusi agentūra „Augintiniai be rūpesčių“ yra nuostabus parkelis. Ten visada vedžioju savo šunį. „Augintiniai be rūpesčių“, vos ištarus šiuos žodžius šiurpuliukai per nugarą pereina. Nekenčiu šios agentūros. Visa bėda tame, kad ji išnuomoja šunį valandai ar dienai. Tai siaubingas gyvūnų kankinimas! Juk jie prisiriša prie „šeimininkų“, o vėliau – grąžinami atgal į baisiąją vietą! Žiauru...
Štai, išeina trys savanaudžiai (mama, tėtis ir berniukas, greičiausiai jų vaikas). Išsiveda dar jauną šunytį. Turbūt nori pasigirti draugams. Beširdžiai, nors... vaikas taip nuoširdžiai džiaugiasi jį vesdamas... Hm... gal tėvai jį apgavo?! Taip kartais būna, kai vaikas labai nori šuns, bet šeima neturi sąlygų jį laikyti. Jie tikisi, kad vaikui nusibos šuo ir tėvai galės jį ramiai grąžinti. Bet taip nebūna. Dažniausiai vaikai myli augintinį amžinai. Kaip šis berniukas. Ech... Man labai pagailo berniuko, bet jau metas eiti.
– Gerai, Yuki, einam, – pasakiau savo šuniui ir mes nuėjome namo.
Bet aš klydau. Po kelių mėnesių tas berniukas (beje, jo vardas Halas) vedžiojo Šlakelį (toks buvo šuns vardas). Nežinojau kaip jam pavyko pasilikti šunį, bet Halas buvo be galo laimingas. Aš irgi. Nes uždarė agentūrą „Augintiniai be rūpesčių“ bei susiradau naują draugą.
Ieva Našlėnaitė
Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, 6 klasė
„ŠUNŲ IŠGELBĖJIMAS“
Išėjau pavedžioti šunį. Jos vardas Češkė. Visur gražu, saulė šviečia ir viskas būtų gerai, jei ne garsas AU. Iš vienos pusės AU, iš kitos pusės AU, iš kairės ir dešinės AU AU. Atrodo galvoje amsi. O Češkė tamposi į vieną pusę, į kitą ir inkščia. Ji nori susipažinti.
Staiga, lyg koks žaibas prie manęs priskuodžia šunelis (tiksliau prie Češkės). Šuniukai taip laksto ir žaidžia, kad pavadėlis apsivynioja aplink mane kaip smauglys ir suspaudžia. Pagaliau šuneliai šiek tiek pavargo ir aš galiu apžiūrėti naująjį šuniuką. Jis atrodo labai mielas, pasišiaušęs, o vienoje akyje šlakelis...
– Šlakeli! – pašaukė balsas tolumoje.
Kas kviečia dėmelę akyje? – pagalvojau.
– Šlakeli!
A, čia jo vardas! – vėl pagalvojau ir staiga Šlakelis šovė atgal, kaip griaustinis, o iš kitų kampų dar keturi šunys: senbernaras, pekinas, pudelis ir kolis.
Vos tik įžengiau į daržinę, iškart pamačiau penkis šunis: senbernarą, pudelį, kolį, pekiną ir mažutį mišrūną su ruda dėmele virš uodegos. Kiekvienas turėjo antkaklį su vardu. Prisiminiau ką mokiausi mokykloje: nesiartinti prie nepažystamų šunų, bet štai pasitaikė atvejis, kai šią taisyklę reikėjo pažeisti.
Nuo tos dienos šie šunys gyvena pas mus.
Otas, Li Či, Fransina, Hanė ir Šlakelis jautėsi laimingi, nes kiekvienas dirbo pagal savo paskirtį.
Vis dėl to, laisvas yra tik tas šuo, kuris suranda tikrąjį savo šeimininką...