Elizabeta Rubavičiūtė
Klaipėdos r. Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinė mokykla, 9 kl.
„NONVALO SIAUBO ISTORIJOS“
Buvo pirmadienis. Auklėtojas pranešė, kad bus išvyka Siaubu autobusu. Klasiokai nudžiugo, jiems patiko siaubai, tuo labiau, kad rytoj nebus pamokų. Tik man kažkas nedavė ramybės. Iškart prisiminiau Paul van Loon knygą „Siaubų autobusas 1“, kurią neseniai skaičiau. Šiurpas perėjo nugara, bet baisia mintis nuvijau į šalį, juk tai tik pasaka, o aš jomis netikiu, tačiau rytojaus, anaiptol, nelaukiau.
Naktį galvoje sukosi įvairios mintys apie Siaubų autobusą – seną, didelį, išmargintą šmėklomis, vaiduokliais ir kitomis baisybėmis. Galvojau ir apie Griaučių – autobuso vairuotoją, bei kraupųjį rašytoją Nonvalą... Bandžiau mąstyti apie ką nors kitą, bet nepavyko. Taip ir praėjo naktis.
Antradienio vakarą, kažkur apie šeštą, buvome visi susirinkę mokyklos kieme ir su nekantrumu (kai kas su baime) laukėme autobuso. Pralaukėm kokį pusvalandį, bet niekas nesirodė.
– Gal jie kur nors kapinėse su zombiais ir šmėklom? – bandė pagąsdinti mergaites vienas berniukas.
– O gal jie mus užmiršo? – susirūpino kitas. Bet auklėtojas buvo įsitikinęs, kad jis dar pasirodys.
Praėjo dar pusvalandis ir visi nusprendė skirstytis.
– Jau septynios! Turbūt visiems jau metas skirstytis, – pasakė mokytojas.
Bet kai tik jis taip pasakė, iš tamsos, netikėtai išniro autobusas. Visas aplipęs purvais ir dumblais (gal todėl iš pirmo žvilgsnio nesupratau, kad buvo išpieštas šmėklomis ir vaiduokliais). Pradžioj lyg ir pastebėjau autobuso vairuotoją, bet tai buvo griaučiai! Ne, man pasivaideno, tai, turbūt, buvo tik kaukė. Tada tamsoje pasigirdo vyro balsas:
– Atleiskit, kad taip ilgai užtrukom. Mūsų vairuotojas užsimanė aplankyti giminaičius kapinėse.
– Atspėjau, kad jie buvo kapinėse, – pakuždėjo tas pats berniukas savo draugui.
Tas vyras pakvietė visus į autobusą. Tada aš jį pamačiau, jis buvo labai panašus į rašytoją Nonvalą. Jis pamatė mano išblyškusį veidą.
– Sveika atvykus į Siaubų autobusą, Elizabeta! – iškilmingai pasisveikino jis.
– Iš... iš kur ži... žinote ma... mano vardą? – išlemenau aš.
O jis atsakė:
– Tu juk skaitei knygą apie mane. Čia aš, Nonvalas.
Aš nustėrau! Iššokau iš autobuso ir tekina pasileidau namų link. Dar spėjau atsigręžti ir pamatyti Griaučių spoksantį į mane savo tamsiomis akiduobėmis. Visi keistai žiūrėjo į mane, tik Nonvalas šypsojosi...
Nuo rytojaus apie vaikus ir auklėtoją nieko nebuvo žinoma. Jų niekur nerado, tik per žinias pranešė apie griovyje gulintį Siaubų autobusą, o jame negyvą, kažkokį žvėrį ir vairuotojo vietoje sėdintį skeletą...
Goda Bartninkaitė
Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija, 4 klasė
„SIAUBO EKSKURSIJA“
Kartą per pertrauką vaikščiojau mokyklos kieme. Staiga išgirdau, kaip kažkas suknibžda ant medžio šakos. Pamaniau, kad čia kažkas bando mane išgąsdinti, tad parėjau atgal į klasę.
Po pamokų išgirdau ir vėl tą šnabždėsį, tame pačiame medyje. Priėjus arčiau pamačiau, kad kažkas žaibo greičiu perbėgo per šaką ir pasislepė už storo, didelio ir rudo medžio kamieno. Pamaniau, kad tai voverė, bet po to iš medžio iškrito rašiklis ir popieriaus lapas. Ant lapo buvo parašyta: „Labas! Čia rašytojas Nonvalas!“ Iš pradžių nieko nesupratau, bet staiga iš medžio kažkas nukrito. Nepatikėsite kas ten buvo. Tai buvo didelis ir gauruotas vilkolakis! Tai štai ką reiškė tas raštelis! Aš pradėjau spiegti ir nubėgau atgal į mokyklą. Pro langą pastebėjau, kad pro šalį praėjusi Lizelorė pamatė vilkolakį. Ji greitai pasirausė krepšelyje ir PYKŠT! Vilkolakis jau nušautas. Bet ne paprasta, o sidabrine kulka. Aš išėjau į lauką ir greitai parbėgau namo. Grįžusi namo pasakiau sau mintyse: „Ak, kaip gerai, kad atėjo Lizelorė...“
Augustė Ivanova
Švenčionių progimnazija, 5 klasė
„SKELETAS UŽ VAIRO“
Augustė pažiūri į laikrodį – greitai pirma valanda! Labai nuobodi pamoka.
– Skambutis! – šaukia 5 c klasės mokiniai.
Vaikiai, kuriems reikia į autobusą, tekinti nudundėjo žemyn į rubinę. Augustė, Lėja, Mia, Railė, Edis ir Aleksandras lekia į stotelę. Augustės kuprinė sunki – ten kalnas knygų iš bibliotekos.
Vos suspėjusi atgauti kvapą atvažiuoja autobusas. Jis senas, išmargintas skeletų, šikšnosparnių ir drakulų atvaizdais. Vaikai taip apsidžiaugė pamatę autobusą, kad net nespėjo pamatyti piešinius ant tos senos dėžės, nepamatė ir kad aplinkui nėra žmonių – bet nereikia jiems to sakyti, ar ne?
Vos visi įšoko į autobusą, durys kaip mat užsitrenkė.
– Čia keisčiausias autobusas, kurį tik esu matęs – sušnibžda Aleksandras.
Kėdės čia apsuktos į galą, o vienoj vietoj nėra kėdžių ir ten stovi stalas – ant jo guli radio sargas, virvė su kilpa ir kitokie daiktai, šalia stovi odinis krėslas.
– Aaaaa! – suspigo Mia.
– Kas nutiko? – jos paklausė Railė.
Mia pirštu parodė į vairuotoją – jis pirmą kartą atsisuko ir pakėlė vairuotojo kepurę – pasirodė plati šypsena ir dvi duobutės tose vietose, kur turėjo būti akys.
Edis puolė prie durų ir pradėjo jas daužyti.
– Be reikalo vargsti – pasigirdo kimus balsas.
Viduryje autobuso stovėjo žmogysta su dantų vėriniais ant kaklo, jam judant jie kraupiai barškėjo, jo koja vilkosi paskui – matyt medinė, – pamanė Augustė.
Aleksandras sunykčiojo: a, ee... Aš juus pppažystu.
– Pažįsti šį dantistą ir tą kaulų krūvą? – sukikeno Railė.
– Ne, negali būti... Railės žodžius nutraukė Augustė.
– Čia gi Griaučius ir p. Nonvalas, – tvirtai, lyg sutikus seną pažįstamą, leptelėjo Augustė.
– O... Protingos sieliukės! – sukikeno Griaučius. – ponas F apsidžiaugs, ar ne, senas šlubiau... Oi, tai yra eee, viršininke.
– Taip taip, – susimastė Nonvalas – Ferliuciui pa... Jo mintis nutrūko – sidabrinė kulka perskrodė jo krūtinę ir pataikė į širdį, šalia kitos kulkos. Gaurota ranka, pavirtusi į leteną susmuko kartu su vilkolakio kūnu.
Dar iki šiol vaikai nesuprato kas šovė: gal Lizelorė, o gal ne...
Ieva Našlėnaitė
Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, 6 klasė
„ČESNAKŲ PUOTA“
Sėdžiu su visais autobuse, nors aš esu jaunesnė ir iš kitos mokyklos. Ponas Nonvalas skaito paskutinę istoriją – apie save.
Jis pradeda skaityti paskutinį sakinį ir virsta vilkolakiu. Visi pradeda lakstyti ir bėgti prie išėjimo, tačiau autobusas važiuoja ir vaikai negali išlipti. Vilkolakis jau dairosi ką pirmiau suėsti. Jo akys užliūna už mergaitės, kuri kuičiasi savo kuprinėje. Aš pribėgau prie jos ir pasakiau jai:
– Galbūt vilkolakiai, kaip ir vampyrai nemėgsta česnakų?
Ji iškarto iš kuprinės ištraukė česnaką ir metė jam tiesiai į nasrus. Vaikai tai pamatę puolė traukti iš savo kuprinių česnakus ir mėtyti. Tie česnakai buvo tokie aštrūs, kad vilkolakis čiaudėdamas griuvo ant grindų. Vietoje vaikų puotos jam bus česnakų puota.
Eimantas Petravičius
Vilniau Ąžuolyno progimnazija, 3 klasė
„KELIONĖ SIAUBO AUTOBUSU“
Mes su klase, mokytoju ir rašytoju važiuojame senu siaubo autobusu. Staiga rašytojas pavirsta vilkolakiu. Aš išsigąstu ir išdaužiu autobuso langą. Šukės krenta ant asfalto. Aš nusitaikęs pačiumpu pagalį ir smogiu juo rašytojui – vilkolakiui. Kai jis pargriūna Lizerolė su sidabrine kulka šauna jam į širdį ir jis miršta. Tada mokytojas pamato, kad vairuotojas Griaučius yra Marteno dėdės judantis skeletas. Lizerolė šauna Griaučiui į galvą ir galva sutrupa. Visi likę gyvi išlipo iš siaubų autobuso ir nuėjo iki mokyklos, nes prie mokyklos jų laukė tėvai.