Elizabeta Rubavičiūtė
Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinė mokykla, 9 kl.
„MUMIJA IŠ POLDERAMO“
Pas mus į klasę jau daugelį metų neateinajoks naujokas. Kadangi mokausi kaimo mokykloj, pas mus klasėje tik šeši vaikai, todėl joje draugų neturiu. Ištisus metus laukiau naujoko, kuris taptų mano draugu, bet tokios dienos vis nesulaukiau, kol vieną dieną mokyklos direktorė pranešė, kad turėsim naujoką, tik keistos išvaizdos. Aš labai apsidžiaugiau! Kai jį pamačiau, labai nustebau, nes jis visas buvo apsimuturiavęs tvarščiais ir labai priminė mumiją Dumį iš tos knygos... Po pamokų mes susipažinom ir jis papasakojo kaip čia atsidurė. Pasirodo, jis čia atsirado todėl, kad aš perskaičiau knygą apie jį! Jis ištikrųjų buvo mumija Dumis! Negalėjau patikėti, kad jis mumija, bet kai parodė savo veidą, tuo įsitikinau... Jis taip pat parodė savo aukso skarabėją, kuris buvo stipriai pritvirtintas prie jo tvarsčių, nes knygoje, kurią skaičiau, jis buvo jį pametęs ir vos nemirė! Mes smagiai praleidome laiką: karstėmės po medžius (o jis tikrai vikrus!), važinėjom dviračiais, plaukiojom plaustu, kurį abu pasidarėm, pasakojom vienas kitam savo nuotykius (jis tai tikrai turėjo ką papasakoti!). Taip mūsų diena, deja, praėjo... Dumis turėjo iškeliauti pas kitus skaitytojus, kuriems taip pat trūksta draugų. Bet aš vis dar tikiuosi, kad jis dar sugrįš...
Kamilė Zorytė
Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija, 4 klasė
„SUMANUSIS DUMIS“
Aš persikėliau į kitą miestą ir taip pat į kitą mokyklą. Naujoje mokykloje sutikau Dumį. Dumis buvo labai linksmas berniukas, kuris buvo aptvarstytas tvarsčiais kaip mumija. Bent jau taip maniau, kol manęs neaplankė netikėtas svečias.
Vieną žiemos vakarą jau susiruošiau miegoti, bet staiga išgirdau tylų tipenimą. Pagalvojau, kad mama ateina man palinkėti labos nakties, bet ten buvo Dumis, kuris įsmuko pro langą, mat norėjo mane aplankyti. Aš labai išsigandau, nes Dumis įšoko į mano kambarį, lyg kažkas jį vytųsi. Dumis atsisėdo šalia manęs ant lovos ir ištraukė kažkokį amuletą. Tai buvo skarabėjus. Ir tada aš sužinojau, kad jis ne šiaip berniukas, o tikrų tikriausia mumija. O skarabėjus jį atgaivino po daug daug tūkstančių metų. Tai išgirdusi truputi išsigandau, bet Dumis vis tiek liko mano geru draugu ir dar iki šiol mes kartu valgome ledus.
Eimantas Petravičius
Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija, 3 klasė
„AUKSO SKARABĖJAUS VAGYSTĖ“
– Šiandien eisi į Hobelio mokyklą, – pasakė man mama.
– Ką? Nenoriu! – atsakiau aš.
– Eisi, – atsakė mama.
– Och, – atsidusau aš.
Mane mama nuvedė į mokyklą ir ten aš supratau, kad patekau pas mokytoją Krabelį.
– Tikriausiai jis griežtas, – pasakiau mamai.
– Nemanau.
– Man griežti mokytojai nepatinka!
– Laba diena, – pasakiau aš kartu su mama ponui Krabeliui.
– Laba diena, – juokdamasis pasakė Krabelis. Ar moki egiptiečių kalbą? – paklausė manęs.
– Taip. Labai gerai žinau senąją ir naująją egiptiečių kalbas! – sušukau. Ar čia vyksta egiptiečių kalbos konkursai? – paklausiau.
– Taip, vyksta.
– Jėga! Aš dalyvavęs juose daug kartu! – džiaugsmingai sušukau.
Artėjo egiptiečių kalbos konkurso diena. Aš labai jos laukiau. Likus dienai iki konkurso, aš susipažinau su Dumiu. Tą dieną po trečios pamokos pamačiau rudą Dumio veidą ir supratau, kad jis yra Šventasis Didysis Teisusi Žuvinis Jukusis Juodasis. Aš jo paklausiau:
– Ar tu esi ACHNETUTO vaikas?
– Taip, – atsakė Dumis, – Aš miriau nuo karštligės.
– Gaila, – atsakiau aš.
Nuo tos dienos mes susidraugavom su Dumiu.
Kitą dieną visa mokykla važiavo į seną muziejų, kuriame vyko egiptiečių kalbos konkursas. Konkurse dalyvavo po tris mokinius iš kiekvienos mokyklos. Mūsų mokyklos atstovais buvome aš, Elbis ir mumija Dumis. Mūsų mokykla laimėjo egiptiečių kalbos konkursą ir gavo taurę.
Kitą dieną mumija Dumis į mokyklą atsinešė hieroglifų knygą, o į klasę atėjo naujas mokinys Karolis. Jis buvo tikras padauža. Tai paaiškėjo po antros pamokos, kai jis tyčia nuvertė ąsotį ir triukšmavo. Per trečią pamoką Dumis parodė hieroglifų knygą visai klasei. Ji visiems labai patiko.
Po pamokų Dumis paliko knygą pasuolėje ir dviračiu išvažiavo namo. Kai Dumis išėjo, pamačiau, kad Karolis ištraukia jo knygą ir įsideda į savo kuprinę. Pasakiau tai Gosui, o jis – Klasui, bet nepasakojau apie tai Dumiui, kad jis supykęs nepradurtų Karolio dviračio padangos. Vakare Gosas su Klasu apsilankė pas mokytoją Krabelį ir paprašė padaužos tėvų telefono numerio. Grįžę namo jie paskambino Karolio tėvams ir papasakojo apie knygą.
Kitą dieną tėvai ištesėjo pažadą – ateiti su sūnumi į mokyklą ir padėti knygą į vietą. Karolis prisipažino Dumiui apie tai, ką padarė. Mumija Dumis jam atleido. Nuo to laiko Karolis nebebuvo padauža ir nieko nevogė.