Akvilina Budreikaitė
Klaipėdos „Versmės“ progimnazija, 5 klasė
„IŠŠŪKIS KARO METU“
Kartą eidama gatve pamačiau šlubuojančią apie dešimties metų mergaitę. Keista... Anksčiau jos čia nemačiau. Ji vedėsi apie šešerių metų berniuką. „Turbūt jos brolis“ – dingtelėjo mintis. Mergaitė labai sunkiai ėjo, vos nepargriuvo. Nubėgau prie jos.
– Gal tau padėti? – paklausiau.
Mergaitė nieko neatsakė. Tik pažiūrėjo į mane ir linktelėjo.
– Kuo jūs vardu? Anksčiau nemačiau judviejų... – paklausiau vesdama mergaitę už parankių. Atrodo, jai taip lengviau.
– Aš Ada, o čia mano brolis Džemis, – tarė mergaitė. – O tu?
– Akvilina. Kas atsitiko? Na, tavo koja. Kodėl šlubuoji? – bėriau klausimus vieną po kito.
– Aš ... – staiga Ada nutilo. Tarsi abejodama. – Mano dešinė pėda nesveika...
Tylėjau. Aš nežinau ką atsakyti. Tylomis nuvedžiau ją prie namų.
Kitą dieną vėl ją pamačiau. Ada jau ėjo su ramentais ir buvo ne tik su savo broliuku, bet ir su pagyvenusią moterimi. Ji tarė:
– Ačiū, kad nuvedei Adą namo.
Linktelėjau. Džiaugiausi galėdama padėti. Bei turėdama naują draugę.
Nandas Čepulis
Vilniaus Gabijos gimnazija, 4 klasė
„BAISUSIS GYVENIMAS“
Vieną dieną aš eidamas į mokyklą matau, eina Ana. Ji ir paklausia:
– Atsiprašau, kur čia yra Nyderlandų gatvė?
– Tenai. Už kelių kvartalų. – duriu pirštu ir parodau jai.
– O, koks tavo vardas, gerasis berniuk? – pasidomi ji.
– Nandas, – nustebęs atsakau Anai.
Aš atsitokėjęs nuo nuostabos pakviečiu ją rytoj susitikti. Ji sutinka ir nušlubčioja tolyn. Grįžęs iš mokyklos laukiu, nesulaukiu rytojaus. Kitą rytą išeinu vieną valandą anksčiau. Nuėjęs į tą pačią vietą matau, kad Ana manęs jau laukia su kuprine ant pečių.
– Pradėjai lankyti mokyklą? – nustembu aš.
– Taip, Vilniaus Gabijos gimnaziją, 4 b.
– Tai mes lankom tą pačią mokyklą! – apsidžiaugiau aš.
Ir nuo tos dienos mes tapom draugais!
Ieva Našlėnaitė
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, 6 klasė,
Maišiagala
„DIDYSIS ADOS KARAS“
– Matėt, kaip peršokom? – Ada paklausė Suzanos, bet sustingo kai atpažino savo mamą.
– Kas manai čia esanti! Jodinėji?! Kaip mažoji princesė Margareta? O čia kas? – ji atkišo vieną iš Suzanos laiškų, – Nori operacijos? Ir kas už tave sumokės?
Tuomet aš išlindau iš už medžio ir pasakiau:
– Aš sumokėsiu, – ir padėjau Adai į delną eurą. Tai pamatę lakūnai iš aerodromo taip pat pradėjo nešti eurus Ados operacijai ir taip surinko reikiamą sumą.
– Jei man nereikės už jus mokėti, tai galiu jūsų ir neimti, – pasakė Ados mama ir išvažiavo.
Suzana man labai padėkojo apkabinusi Adą ir Džeimį. Ji man leido truputi pasilikti. Kitą dieną pradėjo kristi bombos. Džeimis jau iš burzgimo atpažino priešų lėktuvus ir nubėgęs į aerodromą šoko į tuščią lėktuvą ir pakilo. Suzana nežinojo, kad Džeimis moka vairuoti lėktuvą (Džeimis irgi to nežinojo), todėl baisiai persigando. Aš taip pat įšokau į lėktuvą ir ... nepakilau, o Suzana liepė Džeimiui perduoti, kad sugrįžtų atgal, nes gaus namų areštą. O Džeimis jau apšaudė priešų lėktuvą, kuris nukrito palikdamas ilgą dūmų sruogą. Jei ne Džeimis, lėktuvas būtų susprogdinęs namą. Per pietus visi šeši gėrėme arbatą (Brovilis ir Bateris taip pat gėrė). Per žinias pranešėjas sakė:
– Dėmesio! Anglija laimėjo!
Eimantas Petravičius
Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija, 3 klasė
„MANO GYVENIMAS PAS SUZANĄ“
Vieną dieną jodinėdamas ant žirgo sutinku Adą ir Džeimi. Jie irgi joja. Ada priekyje, o Džeimis sėdi jai už nugaros. Pasisveikinu:
– Labas, Ada, Džeimi.
– Labas, Eimantai.
– Kaip laikotės?
– Puikiai! – atsako abu.
– Ir aš puikiai.
– Gal palenktyniaukime? – pasiūlo Ada.
– Gerai, – sutinku aš.
Mūsų žirgai bėga ir abu laimi per tą patį laiką – 1 min. 23 sek.
– Lygiosios! – sakau.
– Gerai, – atsako Ada.
– Blogai! – išgirstame iš Džeimio.
– Kodėl?
– Todėl, kad laimėti turime mes!
– Geriausiai, kai lygiosios, – sakome mes su Ada.
– Ne, nes mūsų daugiau, – Džeimis parodo į Baterį ir Adą. – Mūsų trys, o – tu vienas! – paskutinį sakinį jis tiesiog išrėkia.
– Svarbiausia žaisti, o ne laimėti.
– Svarbiausia laimėti, o ne žaisti! – nenusileidžia Džeimis.
– Tu vėliau tai suprasi.
– Tu suprasi. Ne aš.
„Matai, koks užsispyrėlis“, pagalvoju. „Matai, kokie jie neteisingi“, piktinasi Džeimis. „Juk svarbiausia laimėti, o ne žaisti!“
– Nesivelk į ginčus, o vėliau – į muštynes.
– Noriu veltis!
– Džeimi, gal keliaujam namo?
– Ne, aš noriu ginčytis!
– Ach tu! Jojam namo.
Ada atsisuka į mane ir sako:
– Kadangi Džeimis nori ginčytis, mes jojam, bet aš greit grįšiu be jo.
Ada užtruko gerą valandą, bet grįžo. Pakviečiau ją pas mus papietauti.
Kadangi visa tai vyko antrojo pasaulinio karo metu, iš aerodromo sukaukė sirena. Mano namai buvo arčiau, tai jojome link jų. Atvykę, Suzanai pranešėme, jog mes saugūs. Greit nulėkėme į slėptuvę ir pamatėme, jog į vieną taksį automobilį pataikė vokiečių bomba.
– Aaa!, – sušukome kartu.
– Susprogo Megės tėčio taksi, bet jis ją paskolino!
– O kas mokės Megės tėčiui už taksį automobilį?!
Tada pamatėme kai ką baisesnio. Tai buvo degantis Fredo sodas. Mes šaukėme.
– Mege, Ledi Forton, Frenkai!
Mes pamatėme juos ateinančius link slėptuvės. Paklausėm:
– Kur jus taip ilgai užtrukote?
– Rinkome visus žirgus, gyvūnus, dokumentus, pinigus, – pasakė Frenkas. Bet jeigu rinkčiau vienas – mirčiau.
– Gerai, kad su jumis nebuvo Džeimio, – pasakė jie.
– Ar žinojote, kad jūsų taksi nėra, Frenkai?
– Ne. O ką, sudegė?
– Ne. Buvote jį paskolinęs ir į taksį su vairuotoju pataikė vokiečių bomba. Taigi taksi sprogo.
– Aš to ir bijojau.
– Kodėl?
– Todėl, kad aš jį paskolinau savo broliui, lėtai reaguojančiam į įvairius dalykus.
– Man nepatinka karas.
– Ir man.
– Ir mums.
– Karas nepatinka visiems, išskyrus Hitlerį.
– Karas pražudo daug gyvybių.
Staiga nustojo kaukti sirenos ir nuskambėjo bažnyčios varpų dūžiai. Žvilgtelėję į juos, aiktelėjome iš nuostabos! Ogi, vokiečių bomba pataikė tiesiai į aerodromą. Iš jo liko tik griuvėsiai. Staiga atbėgo Džeimis ir paaiškino:
– Suzana liepė ateiti pas jus.
– Žiūrėk, Džeimi! Aerodromas sugriuvo!
– Negali būti!, – Džeimis aiktelėjo ir atsisuko pažiūrėti. Viskas, – tarė ir pravirko, – aerodromo nėra!
– Suprantu, bet mes galime jį atstatyti!
– Gerai! Dirbame dabar!
– Ne! Dabar pavojinga!
Staiga nustojo skambėti bažnyčios varpai. Atsargiai išlindome iš slėptuvės laukan ir apsižiūrėję, pamatėme, kad bažnyčia stovi vietoje ir mūsų gyvybei negresia pavojus.
– Iki, – pasakiau aš.
– Iki, – pasakė jie ir visi nuėjome kas kur. Mes visi džiaugėmės, kad išgyvenome.