top of page
cdb_akmeniniai_angelai_d_p1.jpg

Akvilina Budreikaitė
Klaipėdos „Versmės“ progimnazija, 5 klasė

„TAMSOS VALDYTOJA“

Akvilina Budreikaitė

Klaipėdos „Versmės“ progimnazija, 5 klasė

„JUDANČIŲ STATULŲ PASLAPTIS“

Jūs ką nors girdėjote apie tokį miestą kaip Ohiusas? Bėda tame, kad po kelių dienų mes su šeima išvykstame į šį miestą, o aš niekada apie tokį negirdėjau. Nors... Gal kokioje knygoje...

Ohiusas. Skamba paslaptingai ir... Šiurpokai. Gal kažkur šis pavadinimas man ir buvo girdėtas, bet tikrai ne knygoje apie rožinius vienaragius, ponius ir vaivorykštes. Jei aš tai kažkada girdėjau, tai buvo siaubo knyga.

Štai, susikrovę lagaminus jau stovime prie išėjimo durų. Aš spyriojuosi, bet galų gale pasiduodu.

Kelionė buvo trumpa, nes užmigau. Kai atkeliavome, buvo tamsu. Pasirodo, čia būsime savaitę! Atvykome į kažkokį seną viešbutį, žodžiu, didelė griuvena. Tai tik milžiniškas senas pastatas, kuris mane gąsdina. „Jame nesivaidena, nesivaidena...“ – įtikinėjau save.

Vienintelis geras dalykas šiame name tai, kad virš kiekvieno kambario durų yra parašytas pavadinimas. Aš apsigyvenau „Atodūsių“ kambary, nes iš čia matyti jūrą. Gražu. O mama su tėčiu – „Marmuriniame“ kambaryje.

Pirmąją atostogų naktį atsigulusi į lovą išgirdau žingsnius. Tarsi kažkas sunkiai alsuodamas eitų per kambarį. Atsikėliau pažiūrėti kas ten. „Turbūt tėtis vaikšto, ieškodamas šaldytuvo tamsoje ar kito maisto šaltinio“ – pagalvojau. Bet tada pašiurpau. Pro savo kambario duris pažvelgiau į marmurinį kambarį. Tėvai ramiausiai miegojo. Žingsniai ir dūsavimai nesiliovė. Jau norėjau klykti, bet kažkas mane pastvėrė už alkūnės. Parkritau. Mano pargriovėja buvo mergaitė, kuri...

– Ššš... – nutildė mane mergaitė. – Matau, lauki paaiškinimo. Aš Simona. Šį viešbutį įsteigė mano tėčio pažįstamas, bet dabar ne apie tai. Esu čia tam, kad čia laikinai apsigyvenę žmonės ramiai pailsėtų, juk čia nėra ko bijoti! Taip, gal čia ir yra dvasių, bet jos tau tikrai nieko nepadarys. Na, jau nebijai?

Simona nusišypsojo. Aš linktelėjau ir taip pat šyptelėjau. Kai mergaitė išėjo, ramiai užmigau sapnuodama vienaragius.

Nandas Čepulis

Vilniaus Gabijos gimnazija, 4 klasė

„PASLAPTINGOS STATULOS“

Vieną kartą kai traukiniu važiavau pas močiutę žiūriu sėdi Aladinas, Bilė ir Simona.

– Ar galiu atsisėsti? – paklausiau Aladino, nes Simona su Bile kažką vartė

– Gerai, kuo tu vardu? – manęs paklausė berniukas.

– Nandas, – prisistačiau Aladinui.

– Aladinas, – prisistatė jis.

– Žinau, skaičiau apie jus knygą, – linksmai atsakau jam.

Taip susiradau dar vieną draugą. Prieš lipdamas iš traukinio atsisveikinu ir su mergaitėmis, o jos su manimi.

Ieva Našlėnaitė

Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, 6 klasė

„PASLAPTIS ATODŪSIŲ KAMBARYJE“

Simona mane pakvietė apžiūrėti jos močiutės namą. Aladinas su Bile negalėjo ateiti, tad jai buvo nuobodu. Simona pasakojo apie kiekvieną patalpą, kol priėjome „atodūsių kambarį“. Dar neatvėrusios durų, išgirdome neramius žingsnius ir šnabždesį:

– Galėtų ir paskubėti.

Simona sustingo ir paėmė magnetofoną, mat pagalvojo, kad netyčia įjungė. Bet jame net juostelės nebuvo. Aš jai kumštelėjau ir padrąsindama linktelėjau. Simona truputį pravėrė duris, tačiau sustingo.

– Čia ji, greičiau, – kažkas sušnabždėjo ir tuo metu ant grindų atsirado milžino šešėlis, o mums kraujas gyslose sustingo. Atsitokėjusios šaukdamos įpuolėme į kambarį:

– Kas drįsta mus šitaip gąsdinti?!

– Mes.

Ten stovėjo Bilė su Aladinu ir kvatojo. Prisijungiau ir aš, tik Simona stovėjo paraudusi iš pykčio, kaip jos plaukų kupeta. Ir tada Simona pamatė statulą, panašią į ją.

– Statulą išdrožė varvanosis Ivanas, – pasakė Bilė, – norėdama atsiprašyti.

Vėliau mes visi tempėme statulą į sodą ir pastatėme po Simonos močiutės kambario langu.

Eimantas Petravičius

Vilniaus Ąžuolyno progimnazija, 3 klasė

„SIMONOS MOČIUTĖS MANO PASLAPTIS“

– Susitinkame vakare! – sušukau.

– Gerai!

Atėjo vakaras. Išėjau į lauką. Palaukiau Bilės, Simonos ir Aladino.

– Eikite paskui mane, – pasakiau.

Mes nuėjome prie mano valties. Įsėdome ir nuplaukėme. Priplaukėme prie kito kranto. Staiga vandenyje pastebėjome medinę dėžę. Priplaukėme prie jos. Ištraukėme dėžę iš vandens ir ją atidarėme. Joje buvo daug mažų statulėlių. Uždarėme dangtelį. Ramybės turėjome tik akimirką. Staiga dėžės dugnas įlūžo. Aš vėl atidariau dangtį. Pastebėjau, kad dėžė turi dvigubą dugną. Viduje pamačiau žemėlapį. Ištraukiau jį.

– Vilniuje, Neryje yra lobis! – sušukau.

– Keliaukime jį surasti! – sušukome kartu.

Priplaukėme prie kranto. Tada išlipome iš valties. Aš išleidau orą iš pripučiamos valties ir sudėjau ją ir irklus į dėžę. Iškvietėme taksį. Su ja pajudėjome link Vilniau. Atvykę, nuėjome prie Neries. Pripūčiau valtį ir nuleidome ją į vandenį. Nuplaukėme ten, kur žemėlapyje guli pažymėtas lobis. Kadangi mes esame geri narai – užsidėję savo nardymo kostiumus ir oro balionus, nėrėme į vandenį. Ten suradome sunką skrynią. Ten radome daug aukso, sidabro ir briliantų, dar daug osmio gabalų. Auksą ir sidabrą davėme bankui. Bankas  pažadėjo, jog už tai kas dieną gausim po 10 eurų. Tai yra daug. Per metus surinktum 3650 – 3660 eurų. Daug ką gali nusipirkti...

bottom of page